Teisė kreiptis į teismą yra viena svarbiausių teisinės valstybės garantijų. Tačiau ši teisė nėra vien tik galimybė pateikti ieškinį ar atsiliepimą į jį. Ji neatsiejama nuo proceso šalių galimybės pasinaudoti profesionalia teisine advokato arba advokato padėjėjo pagalba bei susigrąžinti tam patirtas pagrįsto dydžio bylinėjimosi išlaidas.
Būtent todėl naujai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika dėl advokato pagalbos išlaidų atlyginimo turi reikšmės kiekvienam, ginančiam savo teises teisme.
Iki šiol, kai šalis net ir dėl objektyvių priežasčių negalėdavo iki bylos išnagrinėjimo pabaigos visiškai atsiskaityti su advokatu ir pateikti tai patvirtinančių dokumentų, nors ir būdavo akivaizdu, kad teisinės paslaugos buvo suteiktos, o pareiga už jas atsiskaityti egzistuoja, teismai konstatuodavo, kad tokios išlaidos neatitinka realumo kriterijaus, todėl jų nepriteisdavo iš bylą pralaimėjusios šalies.
Pasak ginčų teisės srityje dirbančio advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato Juliaus Sakalausko, toks požiūris ne visuomet užtikrindavo veiksmingą teisę į teisminę gynybą. „Teisė kreiptis į teismą negali būti vertinama izoliuotai. Ji tiesiogiai susijusi su asmens galimybe turėti profesionalų atstovą ir, laimėjus bylą, susigrąžinti pagrįstai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Jei tokia galimybė tampa pernelyg formali, daliai žmonių teisė į teismą gali likti tik teorinė“, – sako AVOCAD advokatas.
Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad požiūris, pagal kurį bylinėjimosi išlaidų atlyginimas negali būti priteistas vien dėl to, jog iki bylos išnagrinėjimo pabaigos nebuvo pateiktas sąskaitos apmokėjimą patvirtinantis dokumentas, o šalis dėl to turi iš naujo kreiptis į teismą dėl papildomo sprendimo priėmimo, ne visuomet atitinka teisės į veiksmingą teisminę gynybą turinį.
Teismas atkreipė dėmesį, kad toks formalus reikalavimų taikymas nevisiškai dera su teisingumo ir protingumo principais, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais bei civilinio proceso tikslu – veiksmingai ginti asmenų pažeistas ar ginčijamas teises ir teisėtus interesus. Todėl kasacinis teismas nusprendė pakoreguoti galiojusią praktiką dėl advokato išlaidų atlyginimo, išaiškindamas, jog vien tai, kad bylos šalis iki bylos išnagrinėjimo pabaigos nepateikė advokato išlaidų apmokėjimą patvirtinančių dokumentų, negali būti aiškinama kaip užkertanti kelią šalių susitarimu atidėti išlaidų advokato pagalbai apmokėjimą, o teismui – spręsti dėl tokių atidėtų išlaidų atlyginimo priteisimo iš priešingos šalies.
„Taigi, remiantis naujausiu Civilinio proceso kodekso normos, įtvirtinančios proceso šalies teisę į advokato išlaidų atlyginimą, aiškinimu, šalis siekianti prisiteisti šias išlaidas turi teismui pateikti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bei dokumentus, leidžiančius nustatyti, kokios konkrečiai teisinės paslaugos buvo suteiktos ir kokia yra jų kaina. Jei iki bylos išnagrinėjimo pabaigos už šias paslaugas dar nėra atsiskaityta, pakanka pateikti susitarimą su advokatu, patvirtinantį šalies įsipareigojimą šias išlaidas apmokėti ateityje. Svarbu ir tai, kad asmeniui nebereikia papildomai pagrįsti atstovavimo išlaidų iki bylos išnagrinėjimo pabaigos neapmokėjimo priežasties“, – pažymi J. Sakalauskas.
Anot advokato, toks išaiškinimas turi itin didelę praktinę reikšmę tiek privatiems asmenims, tiek verslui. „Ginčų praktikoje ne kartą teko susidurti su situacija, kai žmonės nesiryžta kreiptis į teismą ne todėl, jog netikėtų savo pozicijos pagrįstumu, o todėl, kad baiminasi dėl savo finansinių galimybių „pakelti“ procesą, ypač kai ginčas kyla su daug finansiškai pajėgesniu oponentu. Aiškus supratimas, jog pagrįsto dydžio išlaidos advokato pagalbai gali būti atlyginamos net ir tuo atveju, kai jos dar nėra apmokėtos, o atsiskaitymas numatytas dalimis, ir į ateitį, sustiprina pasitikėjimą teisine sistema ir realų teisės į gynybą įgyvendinimą“, – teigia jis.
Anot AVOCAD advokato, šiandien, kai teisminiai procesai tampa vis sudėtingesni, o profesionali teisinė pagalba daugeliu atvejų yra būtina sąlyga veiksmingai apginti savo teises, naujai formuojama teismų praktika primena esminį principą: teisė į teismą turi būti ne teorinė ar iliuzinė, bet reali ir veiksminga. O tai reiškia, kad galimybė susigrąžinti pagrįstai patirtas bylinėjimosi išlaidas turi būti vertinama ne vien formaliai, bet atsižvelgiant į tikrąjį civilinio proceso tikslą – užtikrinti veiksmingą pažeistų teisių gynybą ir teisingą ginčo išsprendimą.
