Tvarumo reguliavimo aplinka Europos Sąjungoje pastaraisiais metais keičiasi itin
sparčiai. Vieni reikalavimai griežtėja, kiti peržiūrimi ar supaprastinami, daug diskutuota
dėl įmonių, kurioms turėtų būti taikomi privalomi tvarumo atskaitomybės reikalavimai,
apimties. Dėl šios priežasties verslui dažnai kyla klausimas – ar verta ruoštis dabar, jeigu
reikalavimai joms netaikomi ir nėra aišku, kaip jie dar gali pasikeisti ateityje?
Atsakymas slypi ne vien teisės aktuose.
Net ir toms įmonėms, kurioms privaloma tvarumo atskaitomybė nėra ir artimiausiu metu
nebus taikoma, pasirengimas rinkti ir pateikti informaciją apie savo poveikį aplinkai,
darbuotojus, tiekimo grandinę ir kitus tvarumo aspektus tampa vis aktualesnis.
Šios informacijos gali prireikti klientui ar verslo partneriui – didelei įmonei, bankui,
investuotojui, dalyvaujant viešajame pirkime. Pasiruošimas tvarumo pokyčiams
pirmiausia reiškia ne pasirengimą dar vienai formaliai ataskaitai, o gebėjimą atsakyti į
vis dažniau verslui užduodamus klausimus.
Tvarumo reguliavimas keičiasi – bet pati kryptis nesikeičia
Europos Sąjungos Žaliasis kursas numato ilgalaikę kryptį pereiti link klimatui neutralios
ir efektyviau išteklius naudojančios ekonomikos. Su šia kryptimi susiję daugybė įvairių
teisės aktų, apimančių ne tik įmonių atskaitomybę, bet ir klimato kaitą, žiedinę
ekonomiką, produktų tvarumą, tiekimo grandines bei vartotojams pateikiamą
informaciją.
Vienu daugiausiai diskusijų versle sukėlusių pokyčių tapo Europos Sąjungos Įmonių
tvarumo atskaitomybės direktyva (angl. Corporate Sustainability Reporting Directive,
CSRD) ir su ja susiję Europos tvarumo atskaitomybės standartai (angl. European
Sustainability Reporting Standards, ESRS).
Vėliau Europos Sąjungoje pradėta ieškoti būdų mažinti įmonėms tenkančią
administracinę naštą ir supaprastinti dalį tvarumo reikalavimų, todėl keitėsi terminai,
daug diskutuota dėl taikymo apimties ir reikalaujamos informacijos kiekio.
Verslui tai siunčia svarbią žinutę: ruoštis reikėtų ne vien konkrečiai direktyvai ar
atitinkamai jos redakcijai.
Reguliavimas gali keistis. Gebėjimo suprasti ir valdyti savo poveikį, susijusį su tvarumu,
poreikis išlieka. „Mums CSRD netaikoma“ dar nereiškia „mums tvarumas neaktualus“
Tai viena dažniausių klaidingų prielaidų, su kuria gali susidurti mažesnės įmonės.
Jeigu įmonė nepatenka į privalomos tvarumo atskaitomybės apimtį, jai gali atrodyti, kad
šiuo klausimu artimiausiu metu nieko daryti nereikia.
Vis dėlto, svarbu suprasti, kad nei vienas verslas neveikia izoliuotai.
Beveik kiekviena įmonė yra didesnės vertės grandinės dalis. Ji turi klientų, tiekėjų,
partnerių, yra vertinama draudikų, investuotojų ar kitų suinteresuotųjų šalių.
Jeigu didelė įmonė turi vertinti savo veiklos ir vertės grandinės tvarumo aspektus, dalį
informacijos ji neišvengiamai turi gauti iš savo tiekėjų ir partnerių.
Būtent dėl šios priežasties mažesnė įmonė gali sulaukti klausimų apie sunaudojamą
energiją, šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, įmonės politiką, susijusią su
darbuotojų darbo sąlygomis, tiekimo grandinę, aplinkosaugos praktikas ar kitus tvarumo
rodiklius net ir tada, kai pati neprivalo rengti tvarumo ataskaitos.
Ar šiandien galėtumėte pateikti reikalingus duomenis?
Tai vienas paprasčiausių būdų įvertinti įmonės pasirengimą. Įsivaizduokime, kad rytoj vienas didžiausių jūsų klientų paprašo pateikti informaciją apie įmonės šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas.
- Ar žinotumėte, kur rasti susijusius duomenis ir kaip apskaičiuoti reikiamus rodiklius?
- Kas įmonėje būtų atsakingas už duomenų surinkimą ir skaičiavimus?
- Ar reikiami duomenys apskritai kaupiami?
- Ar galėtumėte pagrįsti pateiktus skaičius?
Tas pats pasakytina apie duomenis, susijusius su energijos vartojimu, atliekomis,
darbuotojais, tiekėjų vertinimu ar kita su tvarumu susijusia aplinkosaugos, socialinės
atsakomybės ir valdysenos (angl. Environmental, Social and Governance, ESG)
informacija. Įmonė gali vykdyti daug vertingų tvarumo praktikų, tačiau jeigu informacija išskaidyta tarp skirtingų padalinių, nėra vieningos duomenų rinkimo sistemos ir aiškių
atsakomybių, prireikus pateikti informaciją prasideda ilgas jos ieškojimo, rinkimo,
apdorojimo ir pagrindimo procesas.
Būtent todėl pasirengimą atskleisti tvarumo duomenis verta pradėti kuo anksčiau.
Kokiems tvarumo pokyčiams verslui verta ruoštis?
Artimiausių metų pokyčiai tvarumo srityje neapsiribos vien tvarumo ataskaitomis.
Verslui vis svarbesni taps klimato kaitos ir emisijų mažinimo, energijos efektyvumo,
žiedinės ekonomikos, tiekimo grandinės skaidrumo, produktų tvarumo ir kt. klausimai.
Jau dabar aktualus ir įpareigojimas pagrįsti tai, ką įmonė apie savo tvarumą
komunikuoja. Tokios formuluotės kaip „žalias“, „draugiškas aplinkai“, „tvarus“ ar „klimatui neutralus“ nebegali būti naudojamos vien kaip patrauklūs marketingo teiginiai, jeigu įmonė negali jų pagrįsti. Nesilaikant šių reikalavimų įmonei gali grėsti ne tik reputacinė žala, bet ir
finansinės baudos. Taigi, ateities tvarumo iššūkiai apims ne tik atskaitomybę, bet ir pačius produktus ir jų pakuotes, procesus, tiekimo grandines bei komunikaciją.
Kaip įvertinti, ar įmonė pasiruošusi?
Pradėti galima nuo kelių paprastų klausimų.
- Ar žinote, kokie esami ir planuojami tvarumo reikalavimai gali būti aktualūs jūsų įmonei?
- Ar esate identifikavę reikšmingiausią savo poveikį aplinkai ir žmonėms?
- Ar žinote pagrindines su tvarumu susijusias jūsų verslo rizikas ir galimybes?
- Ar turite duomenis, kurių gali paprašyti klientai, bankai ar verslo partneriai?
- Ar yra numatyta, kas įmonėje yra atsakingi už šių duomenų rinkimą?
- Ar turite išsikėlę konkrečius tvarumo tikslus ir ar stebite jų įgyvendinimą?
- Ar galėtumėte pagrįsti viešai skelbiamus teiginius apie savo produktų ir pačios įmonės
tvarumą?
Jeigu į didžiąją dalį šių klausimų atsakymas yra „nežinome“, tai nebūtinai reiškia, kad
įmonė dar nepradėjusi kelionės tvarumo link, tačiau tai neabejotinai atskleidžia, kad
sistema tvarumui valdyti įmonėje dar nėra sukurta.
Nuo ko pradėti tvarumo kelią įmonėje?
Pirmasis žingsnis – suprasti esamą situaciją.
Prieš rengiant strategiją ir nustatant ambicingus tikslus verta inventorizuoti tai, kas
įmonėje jau daroma. Dažniausiai paaiškėja, kad tam tikros tvarumo praktikos jau
egzistuoja – tik nėra susistemintos ir priskiriamos tvarumo iniciatyvoms.
Antrasis žingsnis – įvertinti, kokie tvarumo aspektai konkrečiam verslui yra
reikšmingiausi. Svarbu ne bandyti aprėpti viską, bet suprasti, kur įmonė daro didžiausią poveikį ir kur tvarumo rizikos ar galimybės gali turėti didžiausią – tiek neigiamą, tiek teigiamą įtaką pačiam verslui.
Trečiasis žingsnis – pradėti rinkti duomenis.
Tai ypač svarbu todėl, kad kai kurių rodiklių neįmanoma patikimai atkurti po kelerių
metų. Kuo anksčiau sukuriamas nuoseklus duomenų rinkimo procesas, tuo lengviau
vėliau vertinti pažangą ir pateikti informaciją suinteresuotosioms šalims.
Ketvirtasis žingsnis – nustatyti atsakomybes. Tvarumas negali būti vien komunikacijos, kokybės ar personalo skyriaus, ar, juo labiau,
tiesiog vieno šią sritį kuruoti paskirto darbuotojo užduotis. Sėkmingam tvarumo klausimų
integravimui įmonėje būtinas tiek aukščiausios vadovybės, tiek žemesnio lygmens
vadovų įsitraukimas bei sklandus bendradarbiavimas tarp skirtingas funkcijas atliekančių įmonės padalinių. Galiausiai galima pereiti prie konkrečių, pamatuojamų tvarumo tikslų išsikėlimo ir veiksmų plano sudarymo.
Mažesnėms įmonėms nebūtina pradėti nuo sudėtingos ataskaitos Mažos ir vidutinės įmonės neretai tvarumo temą atideda todėl, kad ją sieja su sudėtingais standartais, dideliu administraciniu darbu ir brangiomis konsultacijomis. Vis dėlto, tvarumo kelias įmonėje tikrai neturėtų prasidėti nuo šimto puslapių ataskaitos. Kur kas svarbiau pradėti nuo bazinių duomenų rinkimo ir tų sričių, kurios konkrečiam verslui yra reikšmingiausios.
Mažesnėms įmonėms, kurioms netaikomi privalomi Europos tvarumo atskaitomybės
standartai, sukurti savanoriški, supaprastinti tvarumo atskaitomybės principai –
savanoriškas tvarumo atskaitomybės standartas (angl. Voluntary Sustainability
Reporting Standard for SMEs, VSME / VS), padedantis struktūruotai pateikti
informaciją, kurios gali prašyti bankai, klientai ar didesni verslo partneriai.
Tai leidžia tvarumo valdymą pradėti proporcingai įmonės dydžiui ir poreikiams,
palaipsniui didinant atskleidimų apimtį.
Kodėl nereikėtų laukti paskutinės minutės?
Didžiausias iššūkis ruošiantis tvarumo pokyčiams dažniausiai nėra pati ataskaita. Sudėtingiausia sukurti tai, kas turi egzistuoti iki jos – duomenų rinkimo procesus,
atsakomybes, darbuotojų kompetencijas, rodiklius ir bendrą supratimą apie tvarumą
organizacijoje.
Jeigu šiandien įmonė gerai nežino apie savo suvartojamos energijos kiekius ir šaltinius,
emisijas ir atliekas, darbuotojų problemas, reikšmingiausias tvarumo rizikas, tinkamai
nevaldo ir neturi sistemingai kaupiamų duomenų, to neįmanoma kokybiškai išspręsti per
kelias savaites vien todėl, kad klientas paprašė informacijos ar atsirado nauji teisiniai
reikalavimai.
Tvarumas yra nuolatinis procesas, o ne vienkartinis projektas, todėl tos įmonės, kurios
pradeda anksčiau, turi vieną labai svarbų pranašumą – laiką.
Laiką suprasti savo situaciją, išbandyti procesus, ištaisyti klaidas, surinkti patikimus
duomenis ir investicijas nukreipti ten, kur jos gali sukurti didžiausią vertę. Pasiruošimas rytojui prasideda šiandien Tvarumo reguliavimas ir toliau nuolat keisis. Atsiras naujų reikalavimų, dalis jų bus supaprastinti ar sugriežtinti, o verslui teks prisitaikyti prie augančių rinkos ir visuomenės lūkesčių tvarumo srityje.
Dėl šių priežasčių bandymai nuspėti būsimus teisinius reikalavimus nėra reikšmingiausias pasiruošimo elementas. Daug svarbiau, ar įmonė žino savo daromą poveikį aplinkai ir žmonėms, supranta reikšmingiausias tvarumo rizikas, turi reikalingus duomenis ir geba priimti jais pagrįstus sprendimus.
Įmonėms, kurios šiuos procesus pradeda kurti dabar, būsimi neišvengiami pokyčiai taps
ne staigia administracine našta, o natūralia jau vykstančio tvarumo proceso dalimi.
O tie verslai, kurie laukia momento, kai tvarumas taps jiems tiesiogiai privalomas,
rizikuoja pradėti tada, kai laiko pasiruošti jau bus gerokai mažiau arba jo visai nebebus.
