Ar kada nors susimąstėte, kodėl vieni žmonės nuolat įsimyli panašaus tipo partnerius, net jei ankstesni santykiai baigėsi skaudžiai? Kodėl kai kurie ieško artumo ir saugumo, o kiti, regis, vis traukia emociškai neprieinamus žmones? Psichologai teigia, kad atsakymų dažnai verta ieškoti ne dabartyje, o vaikystėje. Ankstyvosios patirtys su tėvais ar globėjais gali turėti didelės įtakos tam, kaip suvokiame meilę, artumą ir santykius su kitais žmonėmis.
Pirmieji santykiai gyvenime
Vaikystėje mūsų santykiai su tėvais tampa savotišku modeliu, pagal kurį mokomės suprasti pasaulį. Iš jų sužinome, ar žmonėmis galima pasitikėti, ar mūsų poreikiai yra svarbūs, ar esame verti meilės ir dėmesio.
Psichologijoje ši teorija vadinama prisirišimo teorija. Ją sukūręs britų psichologas Johnas Bowlby teigė, kad vaiko ryšys su pagrindiniu globėju tampa pagrindu būsimiems santykiams. Jei vaikas jaučiasi mylimas, išgirstas ir saugus, jis dažniau užauga pasitikintis savimi ir kitais. Tačiau jei meilė buvo nepastovi, sąlyginė arba jos trūko, žmogus gali susidurti su sunkumais kurdamas artimus ryšius suaugęs.
Tai nereiškia, kad vaikystė nulemia visą mūsų ateitį. Tačiau ji dažnai suformuoja tam tikrus įsitikinimus, kurie vėliau veikia mūsų pasirinkimus.
Kodėl traukia pažįstamas jausmas?
Įdomu tai, kad žmonės ne visada renkasi tai, kas jiems geriausia. Dažnai juos traukia tai, kas pažįstama.
Jeigu vaikas augo šeimoje, kurioje trūko emocinio artumo, suaugęs jis gali nesąmoningai ieškoti partnerio, kuris taip pat nėra linkęs atvirai reikšti jausmų. Nors tokie santykiai gali kelti nusivylimą, jie atrodo pažįstami ir dėl to saugūs.
Psichologai šį reiškinį kartais vadina „emociniu namų jausmu“. Žmogų traukia ne būtinai laimė, o tai, prie ko jis buvo pripratęs nuo mažens. Net jei vaikystės patirtys buvo sudėtingos, jos tampa norma, pagal kurią vertinami būsimi santykiai.
Būtent todėl kai kurie žmonės po skaudžių skyrybų vėl ir vėl pasirenka labai panašius partnerius. Nors sąmoningai jie nori pokyčių, pasąmonėje ieško to, kas jau pažįstama.
Prisirišimo stiliai ir meilė
Mokslininkai išskiria kelis pagrindinius prisirišimo stilius, kurie dažnai atsispindi romantiniuose santykiuose.
- Saugus prisirišimas
Žmonės, kurie vaikystėje jautėsi mylimi ir priimami, dažniausiai lengviau kuria sveikus santykius. Jie nebijo artumo, moka išsakyti savo poreikius ir pasitiki partneriu. Tokie žmonės konfliktus linkę spręsti kalbėdamiesi, o ne bėgdami nuo problemų ar manipuliuodami.
2. Nerimastingas prisirišimas
Jeigu vaikystėje meilė buvo nepastovi, žmogus gali nuolat bijoti būti paliktas. Tokiu atveju santykiuose dažnai atsiranda didelis poreikis gauti patvirtinimą ir dėmesį. Tokie žmonės gali jautriai reaguoti į partnerio elgesį, dažnai nerimauti dėl santykių ateities ar ieškoti ženklų, kad jų nebemylima.
3. Vengiantis prisirišimas
Vaikai, kurių emociniai poreikiai buvo ignoruojami, kartais išmoksta pasikliauti tik savimi. Užaugę jie gali vengti pernelyg didelio artumo ir sunkiai atsiverti kitiems. Nors jie nori meilės, artimi santykiai gali kelti diskomfortą, todėl dažnai išlaikomas emocinis atstumas.
Ar galima pakeisti savo santykių modelius?
Gera žinia ta, kad vaikystė nėra nuosprendis. Žmogaus smegenys ir emociniai įpročiai gali keistis visą gyvenimą.
Pirmas žingsnis – suprasti savo elgesio modelius. Pastebėjus, kad nuolat kartojasi tos pačios problemos, verta paklausti savęs: kodėl mane traukia būtent tokie žmonės? Kokius jausmus jie man sukelia? Ar šie santykiai primena kažką iš mano vaikystės?
Savęs pažinimas padeda atskirti tai, kas yra tikrasis mūsų poreikis, nuo to, kas tėra senų patirčių atkartojimas.
Ne mažiau svarbūs ir sveiki santykiai su aplinkiniais. Kartais vienas stabilus, pagarbus ir emociškai brandus ryšys gali padėti pakeisti daugelį senų įsitikinimų. Žmogus pamažu išmoksta, kad meilė nebūtinai turi būti lydima nerimo, neapibrėžtumo ar nuolatinės kovos dėl dėmesio.
Vaikystė svarbi, bet ne visagalė
Nors vaikystės patirtys daro didelę įtaką mūsų santykiams, jos nėra vienintelis veiksnys. Mus formuoja ir draugai, gyvenimo patirtis, ankstesni santykiai, kultūra bei asmeniniai sprendimai.
Du žmonės, augę panašiomis sąlygomis, gali susikurti visiškai skirtingus gyvenimus. Vienas kartos matytus modelius, o kitas sąmoningai stengsis jų išvengti.
Todėl svarbiausia ne tai, kokia buvo mūsų vaikystė, o tai, ką su jos pamokomis darome šiandien.
Galbūt negalime pakeisti savo praeities, tačiau galime išmokti ją suprasti. O supratę, kodėl renkamės tam tikrus partnerius ir kaip formuojasi mūsų santykių lūkesčiai, įgyjame galimybę kurti brandesnius, sveikesnius ir laimingesnius ryšius ateityje. Kartais kelias į sėkmingus santykius prasideda ne nuo kito žmogaus paieškų, o nuo geresnio savęs pažinimo.
